Velykos 43-ajame aukšte

Šiek tiek pavėluotas atgarsis iš geriausio savaitgalio šį pavasarį. 

Viskas prasidėjo nuo to, kad prieš porą mėnesių ėmiau inirtingai landžioti į ryanair.com ir booking.com puslapį ieškodama pigesnio skrydžio į Paryžių/Barseloną/Berlyną ir t.t. Juk vasarą reikia keliauti! Bet mane stabdydavo vienintelis dalykas - ponia Kaina. Kaip studentei, kuri vis dar (po velnių) gyvena priglausta tėvų, tai atrodė nelabai įkandama, tačiau... Prie ko čia tas 43-asis aukštas?

Mano mielasis nebuvo taip entuziastingai nusiteikęs dėl viso šito kelionių reikalo. Į pareiškimus, kad radau neblogą kainą į (ooh, meilės miestą) Paryžių rugpjūčio mėnesiui jis sakė: "mhm, gerai, pažiūrėsim". I mean, what? Juk tau net piršto pajudint nereikėtų, tik pritark ir bilietai mūsų.
Gerai jau gerai, vis dėlto, neatlyždama ieškojau to tobulo pasiūlymo bent KAŽKUR nuvykti ir praleisti laiką neįprastai. Irrr... atradau tokį tobulai prašmatnų viešbutį Varšuvoje. Penkios žvaigždutės, mielieji! Polska, here I come!
Atrodė tobulas Velykų savaitgalis, pagaliau lauktos atostogos labai arti. Dėl labai įdomių ir keistų aplinkybių (žvaigždės buvo mums palankios nors ir nevisai noriai), mes pajudėjom į Varšuvą. 7 valandų trunkančią kelionę  praskaidrino labai nuotaikinga ir daug smagių (na, kaip kam) istorijų pasakojanti gidė.

Atvykę į vietą, pramankštinę išsidėtas sėdimąsias savo vietas įžengėme į viešbučio vestibulį. Ohh, tas švaros, subtilus prabangos aromatas, spindintys marmuriniai paviršiai ir paslaugūs darbuotojai (nors šiek tiek lėtoki!)...
Apsigyvenome 22-ajame aukšte. Vaizdas pro langą buvo tiesiog atimantis kvapą. Labiausiai man patiko erdvus kambarys, plati palangė, ant kurios galėdavai įsitaisyti susisukęs į baltą ir minkštą chalatą pasigerėti naktinio miesto vaizdų. Ir toji King Size lova, ant kurios tekdavo švelniai tariant kaskart užsiropšti.
Apie 19h vakaro aplankėme viešbučio SPA, kuris ir buvo įsikūręs 43-ajame aukšte. Dievaži, man nereikėjo nei baseino, nes burbulinės vonios, kurioje tiesa dažnai būdavo šiek tiek sausakimša, bet tas paveikslėlis pro didelius langus, toks mirgančios Varšuvos šviesos (dauguma, žinoma, reklamos) suteikė savotiško šarmo visam miestui. Ypač vadinamasis Rusijos paveldas, Kultūros muziejus, dvidešimtą valandą suspindintis įvairiaspalvėmis lemputėmis, atrodė ypatingai.
Žinote, tokios vietos priverčia pasijausti tikru aristokratu (juk kartais galime sau tai leisti, ar ne?:))

Pereikime prie linksmosios (man) dalies: MAISTAS. Tokius pusryčius gali patirti tik kartą gyvenime (na gerai, du kartus savaitgaliui :>). Mėgsti angliško stiliaus pusryčius, su kiaušinene, šviežiomis kiaulienos/jautienos dešrelėmis, ar mieliau renkiesi dieviškai minkštus croissant ar crepes su miško uogų tyre ir ožkų sūrio užtepu? Viskas viskas tikrai viskas ko tik gali trokšti širdis!
Šio viešbučio restoranas turėjo vieną ypatingą išsiskiriantį patiekalą - tai virtinukai/koldūniukai (jezau, kaip tai sulietuvintai skamba) Dim Sum patiekiami su saldžiarūgščiu-aštriu padažu. Nė iš tolo neprimenu "Liūtuko" koldūno su "mėsos" įdaru. Tai subtiliai paruošta ryžių miltų tešla, savyje slepianti jūrų gėrybių (krabų, krevečių mėsos) įdarą. NUOS-TA-BU!

Kalbant apie Varšuvos senamiestį, žavėjausi jų architektūra, kuri tiesą sakant labai gimininga mūsų kraštui. Vis dėlto, mūsų miesto Rotušė man pasirodė daug mielesnė ir jaukesnė
Šiek tiek nuvylė (to ir reikėjo tikėtis), kad dirbančių krautuvėlių ir vietinių restoranėlių Velykų Sekmadienį buvo vos keli, o ir šiaip po tokių pusryčių apie maistą pagalvoti teko tik po gero pusdienio. Smagiausia žingsniuoti siauresnėmis, daugiau slepiančiomis miesto gatvelėmis.
Kaip gi miesto žmonės? Tiesą pasakius, neatrodė linkę bendrauti. Angliškai suprantančių vos keletas, o daugumas tamsesnį vakarą sutikti nelabai norėtum.

All in all, jei dar tektų už tokią super kainą nuvykti į tą patį viešbutį, pasiplaukioti baseine ir pasigrožėti vaizdais bei prisivalgyti iki soties viešbučio virtuvės šedevrų, neabejotinai atsakyčiau TAIP. Tačiau, verta paminėti, kad dviejų nakvynių yra per akis. Antrą rytą pusryčiai buvo nuostabūs, tačiau nebe stebinantys (juk suprantate skirtumą), ir galiausiai oras kišo koją, kuris nepasigailėjo nė minutei. Į veidą taškėsi lietaus lašai ir vainikuodama dienos pabaigą atsibeldė kruša (kaip gerai kad mes kaip tik tuo metu ėjome pasivaikščioti!).

Gerų ir Jums įspūdžių,
G. :)

Sveika mityba? Ne, negirdėjau. Keksiukai su bezė kremu

Long story short: neturėjau ką veikt, nusprendžiau iškepti keksiukų. Man jų kepimas yra vienas malonumas. Nereikia minkyti tešlos, pati masė pagamina beveik visais atvejais labai greitai ir paprastai, jiems nereikia sudėtingų produktų, o maži kepinėliai visada yra mielesni nei didelis kvadratinis metalinėje skardoje keptas apkepas.
Taigi, kadangi tų a la "muffins" (be kremo) esu kepusi labai daug, kurie net nebuvo labai fotogeniški šįkart nusprendžiau iškelti sau iššūkį ir ant jų suraityti baltyminio kremo kepurę. Nes why not? Aš juk neturiu dabar ką veikt.
 Taigi, pačių keksiukų receptas yra gana paprastas, kurį radau šiame bloge.  Atlikau tik kelias korekcijas, šiek tiek sumažinau sviesto (tarkim sveikiau) ir šokolado (daugiau neturėjau). Patys keksiukai vieni yra labai skanūs ir minkšti, tingintiems terliotis su kremais rekomenduoju jų išsikepti ir be jo:)

Vaniliniai keksiukai su šokolado gabalėliais ir avietėmis (!)

Maždaug 12-16 priklausomai nuo dydžio keksiukų reikės: (man išėjo 14 vidutinių)
2 puodelių* miltų
po 1/3 puodelio rudojo ir baltojo cukro
1 a.š. vanilinio cukraus
2 a.š. kepimo miltelių
žiupsnelio druskos
2/3 puodelio pieno
2 kiaušinių
100g sviesto
šokolado gabalėlių 100-150g
aviečių (nebūtina)

Kaip gaminam?
Viename inde sumaišome miltus, kepimo miltelius, druską. Kitame išplakame kiaušinių su visais cukrumis, tada supilame pieną ir tirpintą sviestą. Į kiaušinių masę suberiame miltus ir išmaišome, bet nepermaišome. Galiausiai sudedame šokolado gabaliukus. Kad pagyvinčiau skonį į kiekvieną keksiuką įkišau po avietę.
LABAI REKOMENDUOJU.
Formeles pripildome 2/3. Kepame 190 laipsnių orkaitėje 25-30min, aš kepimo pabaigoje sumažinau karštį iki 180.
Iškepusius pyragėlius dekoruojame bezė kremu. Puikų aprašymą radau Eglės bloge. Kremo dariau iš 1 porcijos ir galiu pasakyt kad jo buvo daugiau nei pakankamai. Deja, pirmasis blynas nebuvo labai vykęs.
Bėda ištiko tada kai atėjo momentas išvirusį sirupą įmerkti į šaltą vandenį. Na ok. Įmerkiau. Jis atšalo ir sutvirtėjos. Buvo iiitin nebėgus, todėl dar šiek tiek pakaitinus sugebėjau supilti, bet ne visą jo dalį.
Suma sumarum, man patiko, tačiau nežinau ar laikyti šaltam vandenį reikėjo kelias sekundes ar kelias minutes... Hmm :D

Rezultatas manęs nenuvylė. Labaiii skanu!

Ačiū, kad skaitėte.

Vasaros Žymės

Ir kaip gi viską suspėti? Arba pasiilgau pyragų.

Štai kur klausimas.
Kai darbų tiek, kad net nespėji jų visų užrašyti, kai galvą spaudžia mokslai, kolių milijonas ir dar vienas ant kito lipantys egzaminai.
Apie praktikos darbus, geriau patylėsiu. Kada tai atlikti? Kada juos atlikti TAISYKLINGAI? Neee, juk bet kas netinka.
Pastarosiomis dienos stresą ir mano plaukus su karučiu galima vežt.

Bet kad ir kaip būtų tą dieną sunku, juk nutinka kažkas ir malonaus. Kažkas, kas priverčia nusišypsoti, nusijuokti, atsipalaiduoti.
Meilė, svajos, kvaili tarpusavio pokštai (angl. inside jokes), skani kava su kažkokiu kaloringu pyragu ar dideliu sausainiu su šokoladu gabalėliais.
Išaušus šio mėnesio pirmajai dienai paskelbiau: kovas - mėnesis be saldumynų. Kurgi ne. Man, kaip prisiekusiai saldomanei tai buvo nepakeliama kančia. Mėnesį sutrumpinau iki savaitės. Ir taip pakankamai pastangų pareikalavo.
Užtat dabar, vietoj to, kad mokyčiausi, kad atlikinėčiau užduotis, kurias ir taip vėluoju atlikti aš kemšu pyragą su arbata ir kremuotom (ne, ne sudegusiom) rankom palengva minkau klavišus.
Žinot, aš tiesiog to labai pasiilgstu. Rašymo, nes man šis procesas be proto smagus. Ar skaito, ar ne, žinau, kad visada būna smagu dar kartą prisiminti išgyventos dienos įvykius. O tokie blogai, tam geriausiai tinka, ar ne?

O kadangi paminėjau pyragą, štai jo receptas. Po ilgos ilgos pertraukos, labai paprastas ir jaukus, primenantis močiutės kepamus pyragus. Su stikline šalto pieno, dievinu!

Trupininis pyragas su uogiene

gaunasi plonas, maždaug 20x30cm keturkampei kepimo formai arba 26cm apvaliai 

Pagrindui reikės:
250-270g miltų
1 a.š. kepimo miltelių
1 nedidelis kiaušinis
50g medaus (nebūtina, bet labai gero skonio prideda)
1 a.š. vanilės miltelių
60-75g cukraus (priklausomai nuo uogienės saldumo)
70g sviesto
keli šaukštai vandens

Kaip gaminam? Sumetam dalykus į bliūdą ir ištaškom.
Šiaip juokauju, juk eiliškumas turi kažkoks būti.
Pirmiausia miltus, miltukus, cukriukus sudedamį dubenį, įkrečiam medaus, sutarkuojam šaltą sviestą, arba jei jis minkštas, tiesiog gabaliukais įpjaustom, padarę trupinukus, įmušam kiaušinį. Jei nesulimpa į tešlos gabalą, įpilam šaukštą vandens. Jei reikia, dar šiek tiek. Išminkom tešlą. Ji gaunasi labai minkštutė ir lengvai "valdoma".
Gniužuliuką tešlos atgnybiam ir atidedam į šaldiklį, o likusią iškočiojam ant kepimo popieriaus ir kepimo formoje dar ištampom kiek reikia, padarydami nedideliu bortelius.

Įdaras: babos uogienė (aš naudojau juodųjų serbentų sumaišyta su vyšnių)
Šiek tiek įdėjau cukraus, nes labai rūgšti pasirodė.

Taigi, ant paruošto pagrindo užpilame uogienės, iš šaldiklio traukiam tešlos kamuoliuką ir užtarkuojam ant viršaus.
Kepti 180 karštumo orkaitėje, apie 30min. Svarbu, kad apskrustų gražiai ^^

Nuotrauka baisi. Iškart atsiprašau, neradau savo normalaus fotoaparato, todėl tenkintis teko telefonine kamera.
Bon appetit!

P.s. šią pagrindo tešlą naudoju daugeliui savo kepinių (tartaletėms su citrinų kremu, su migdoline karamele, su varške ir t.t.). Labai labai liuks!
O receptas iš mano atminties (nežinau kur radau), proporcijos vyravo priklausomai nuo to ką gaminau.

Tiesiog vaniliniai keksiukai su mascarpone kremu

Aš savimi labai nusivyliau. Nusivyliau, nes esu be proto didelė tinginė. Geriau pagalvojus, kiek daug receptų būčiau jums parodžius! Per Kalėdas kepiau tortą Velnio maistas (kuris tikrai buvo velniškai nuodėmingas, kaloringas, bet toooks skanus), visai neseniai gaminau mažas tartaletes su citrinų kremu, kurioms patingėjau užkrauti saldžias morengines kepures.

Na, o šiandien, buvau labai įkvėpta pagaminti keksiukus (nuo A iki Z), na tuos angliškai vadinamus cupcakes, su  daug spalvoto kremo, visokiais neaiškiai pabarstukais ir pan. Jų taip pat esu gaminusi labai daug ir įvairių, bet per savo tinginį nesugebėjau nė vieno įamžinti.

Taigi, aptikusi šį blogą, pradėjau inirtingai ieškoti to vienintelio recepto, kuris patrauktų mano akį. Tiesa, jų buvo išties daug, bet šaldytuvo ištekliai ir riboti finansai neleido improvizuoti tiek, kiek širdis geidė.

Todėl pasirinkau šiuos keksiukus, dar svajojau įgrūsti Karvutės saldainį vidun, o viršų dosniai užteplioti grietinėlės-mascarponės kremu.

Deja deja. Karvutės neradau. Grietinėlę nusipirkti pamiršau. Teko suktis iš padėties, todėl kremą gaminau iš kitų produktų. 

Keksiukams-biskvitukams reikės:

Autorei išėjo 17, man 13 ir jie tikrai nebuvo milžinai

270 ml (apie 200 g) miltų

3 kiaušinius

125 g minkšto sviesto

160 ml (apie 130 g) cukraus

1 šaukštelį kepimo miltelių

1 šaukštelį vanilinio cukraus ar keli lašai esencijos

100 ml stiprios gerai pasaldintos kavos (aš nepyliau)

Vietoj karvutės įdėjau kažkokiu irisinių saldainių su šokolado glajumi, tai jų nedėkit (Karvutę nebent), nes anie irisiniai išsprogo per viršų ir vidurį paliko kiaurą (bet dėl to skonio negadino).

Ką darom? 

Minkštą sviestą su cukrumi ir vanile išplakam iki baltos, purios masės.

Tada po vieną, kaskart išplakant sumušame kiaušinius. Patarimas: visi produktai turi būti kambario temperatūros. (Mano nebuvo, tai pasigailėjau)

Čiumpam bliūdą, persijojam miltus su kepimo miltukais (šaltiniai skelbia, kad taip patenka daug oro ir jie gražiai išsiputė. Man to grožio nebuvo, nes išsipūtė tikrai nenormaliai, su aukštom pilim, todėl kai kurias nupjoviau prieš dedant kremą)

Tada plakant sviesto masę sudedame miltus. Man, kaip ir autorei tešla irgi gavosi labai tiršta, todėl po ranka turėjau pieno ir kelis šaukštus šliukštelėjau. Viskas!

Dedame į formeles 2/3, kepame 180oC orkaitėje apie 20-30min, kol gražiai išsipūs ir paruduos.

Kremą dariau šitaip: 55g minkšto sviesto išplakiau iki baltumo, tada įkrečiau apie 70g mascarponės + 50g graikiško jogurto (to tiršto), įpyliau šiek tiek citrinos sulčiu, lašas gero aromatingo romo ir apie 2 šaukštus cukraus pudros. 

Galite dėti filadeldiją, taip pat vien tik mascarpone, žodžiu tai ką mėgstate.

Pastaba: Dabar jau tikrai viskas turi būti kambario temperatūros, nes aš labai skubėjau todėl sviestą ištrynus ir į jį sudėjus šaltus kitus ingredientus susidarė gumuliukų. Bet didelės problemos nėra, nes šaldytuve keksams pastovėjus viskas sustingo į vienalytę konsistenciją. 

Dekoruodami keksiukėlius, siūlau juos atvėsusius subadyti ir palaistyti citrinų sultimis sumaišytomis su virintu vandeniu (minkštesni bus). Ant viršaus sutrupinusi uždėjau porą tų irisinių neaiškių saldainių.

P.S. Jei norite, padengti visą keksiuko viršų, kremo porciją dvigubinkite. (Povelnių, aš tiesiog nebeturėjau daugiau sviesto)

P.P.S. Sviestinį kremą galėčiau valgyti vieną, nes tikrai labai labai skanus. Ir jei nesiterliojate su juo valandą (kaip aš), labai nesunkiai galima konstruoti įvairius raštus.

Ačiū, kad skaitėte.

Gintarė

Padovanok man sausainį, gerai?

Visus su oficialia žiema! Sniego dar nėra, šaltukas nosies dar irgi nespaudžia, tačiau Kalėdinė nuotaika jau spėja apimti ir didelius, ir mažus. Bet juokingiausia tai, kad kai pasirodys kalnai sniego, visi kaip vienas teigs, kad "netikėtai prasidėjo" žiema.
Beeet, aš ne apie tai. Šis įrašas bus skirtas mano tragiškiems pamąstymams ką dovanoti per Kalėdas, taip pat padėti ir jums galbūt ką nors sugalvoti. Todėl pasidalinsiu savo ir kitų idėjomis.

Pernai metais gaminau imbierines eglutes, kurias patupdžiau ant pagaliuko ir supakavau į celofaną. Nors nuotrauka nekokybiška, tačiau realybėje man pačiai labai patiko visa apdaila, o eglučių žavumas ir šiltumas tiesiog šaukte šaukė, su kokia meile jos buvo gaminamos. Ir iš tiesų taip ir buvo. Iš likusios tešlos išspaudžiau imbierinių žvaigždučių, kurias taip pat pakavau ir padovanojau artimiesiems.
Imbierinių sausainiukų tešla yra tiesiog tobula tokiems dirbiniams, ačiū Beatai! Juos esu gaminusi ne kartą, ir tikrai ne tik Kalėdoms, todėl labai rekomenduoju gaminti būtent pagal šį receptą, nes nepavykti tiesiog negali!

Užpraeitais metais gaminau florentinus. Darbo minimaliai (daugiausia užima supakavimas), skonis tiesiog puikus, o dovanėlę vis tiek smagu gauti :)
Taip pat vėl dėkoju Beatai, už jos idėją. Kad sausainiukai būtų labiau Kalėdiški, negailiu aguonų ir džiovintų spanguolių. Pakavau į celofaną, suformavau tokius a la saldainius.

Šiais metais dar nenusprendžiau ką gaminsiu, tačiau idėjų turiu gausybę!
1. Stiklainėlis su DIY sausainių mišiniu. Šiame ir saulėtos virtuvės bloge radau priimtiną variantą. O Asta siūlo dar ir naminę "nutelą".

2. Naminiai triufeliai ar kitokie saldainiai. Jų gausa tiesiog stebina. Labiausiai susižavėjau a la ferrero roche saldainiais, ir baziniu šokoladinių triufelių receptu, kurį manau galima interpretuoti ir savaip. Be to, jaučiu, kad spanguolės šokolade taip pat būtų dieviškai skanu (idėją pametėjo mano grupiokė, kuri dėl jų tiesiog išprotėjusi).

3. Nedideli keksai (nusipirkau kepėjų parduotuvėje aliuminių formelių). Pas vaikus ir vanilę yra daaaug receptų, kurių esu pasižymėjusi į savo to bake list'ą. Kepčiau nedideles porcija, mielose, mažose formose.

4. Imbierinis namelis arba eglutė. Šia idėja užsidegiau tiesiog! Labai noriu sulipdyti namelį, nors eglutė irgi neprastai, todėl jei tik pasiseks ir bus laiko, išbandysiu juos abu. Tikiu, kad sausainių tešlai panaudosiu tą patį receptą, jis puikiai prigijo. Pas Neringą bloge radau puikią iliustraciją kaip pastatyti namuką.

5. Ir iš viso, manau, kad sausainiai yra geriausias variantas! Juos galima pateikti įvairia forma.

 5. Naminis Damų likeris. Idėja verta dėmesio, bet taip pat ji gana brangi. Ir žinoma, ši dovana tik prisiekusiems saldumo ir šio likerio mėgėjams, nes mano rastas variantas tikiu, kad labai jį ir primena.
Galima išpilstyti į nedideliu buteliukus ir padovanoti kartu su, pavyzdžiui, sagų-sausainių vėrinių ar kažkuo brandesniu (karčių šokoladinių triufelių dėžute).

6. Rinkinukas saldžiam vakarui, karštos kakavos rinkinys ar pan. Dėkite visa, ką jūsų artimasis mėgsta ir supakuokite į popierinę/medinę dėžutę, puodelį, savadarbį puošnų maišelį ar pan.

Mielieji! Išsakykite savo idėjas komentaruose, visiems būna laaabai įdomu kaip nustebinti artimą žmogų. 

P.s. stengiausi įdėti kuo daugiau aktyvių nuorodą, kad galėtumėte pasigaminti tai patys. Nuotraukos yra ne mano (išskyrus pačią pirmą).

Įmanoma pigiai ir skaniai? Moliūgsriubė

Kiek laiko praėjo po paskutinio mano įrašo? Metai? Du? šimtas? Teisinkis nesiteisinus, vis tiek negaliu nieko pakeisti, nes mokslai spaudžia "juodai". Bet priežastis kodėl nerašiau yra galbūt kita, galbūt aš tiesiog tingėjau. Nors pasakyti man visada būna ką. Net ir dabar pilstydama iš tuščio į kiaurą jaučiuosi lyg didžiausia eruditė.
Svarbu, kad atsiranda bent kas paskaito. Arba ne, o tiesiog praleidžia ir žengia iškart prie recepto, kuris dažniausiai būna tikrai super duper paprastas, kad vien iš nuotraukos gali nuspręsti ingriedientus ir skanumo lygį. Taip yra ir su šia šildančia sriuba. Man ji labai patiko, turbūt vien todėl, kad gražiai atrodė ir na galbūt, labai maža dalelė dėl to, kad pamėgau moliūgus. Nors buvau įsitikinus, kad tai kažkokia "random" daržovė, skirta tik pelenei namo grįžti.

Didingai pristatau studentišką sriubą, kurią žinoma galima padaryti ir labai pižoniškai. Sulaukusi moliūgams akcijos nusprendžiau, kad noriu noriu noriu. Ir kad įrodyti jos pigumą, galėsiu net ataskaitą pateikti.

***

Kreminė moliūgų sriuba su lydytu sūreliu

3-4 porcijoms reikės:
apie 1kg moliūgo (čia svoris su lupena ir sėklikėm, tai juos eliminavus lieka apie 800g)
1 vidutinio susmulkinto svogūno
2-3 skilčių česnako
apie 1,5l vandens virimui + kubelio sultinio (taip, blogai, bet negi pirkt dabar man višta ir viraliot sultinius)
šaukštas sviesto + šiek tiek alyvuogių aliejaus kepimui
pipirai, lauro lapas
2-3 dideli šaukštai lydyto sūrelio
citrinos sultys*

Gaminimas labai paprastas. Išlydome sviestą kartu su aliejumi ant įkaitintos keptuvės (vartojant aliejų, nesvyla sviestas).
Pirma pakepiname svogūnų, šiek tiek paskrudiname, sudedame sukapotą česnaką ir kubeliais pjaustytą moliūgą. Čia ir slypi didžioji išmintis, kad moliūgą reikia paskrudinti.
Į verdantį vandenį įmetame kubelį, keletą kvapniųjų pipirų, lauro lapą ir moliūginius kubelius su svogūnais.
Virti apie 15min, kol suminkštėja.
Pabaigoje nupilti vandenį (nesugalvokit į kriauklę tik, tam naudokite sietelį su apačioje stovinčiu puodu), išrenkam pipirus, lauro lapą ir sutrinam blenderiu. Statom ant viryklės, įpilam šiek tiek nusunkto sultinio iki norimo tirštumo ir sukrečiam lydytą sūrelį. Maišom, maišom kol jo nelieka, truputį paverdam. Ragaujam. Jei saldoka, galima įpilti citrinos sulčių, įdėti kokios nors čili pastos ar mėgstamų prieskonių (žolelių, šalavijų ir t.t.)

Patiekti galima su tarkuotu kietuoju sūriu. Arba be nieko, nes skanu ir viena.

Kaip ir pažadėjau štai jums ataskaita:
Už moliūgą paklojau lygiai 1lt,
pora šaukštų sūrelio - 1lt, svogūnas,
česnakas ir kt. prieskoniai - 2lt,
dujos - 1lt.
Atsiprašau, gal netgi per daug suapvalinau. Bet už 5lt, 3 asmenų šeima prisikirstų iki soties (ypač skaniai užsikandat skrudintu česnakiniu batonu, o jei ne tiks ir elementari bulka, bet aš valgiau be jos)

Gintarė

Mama, iškepsiu jums tortą

Taip ir buvo, susiruošiau kepti tortą tėvų metinių proga. Iš pradžių buvau apsistojus ties sausaininiu pagrindu ir želatinos pripumpuota mascarpones ir kondensuoto pieno mase, bet vėliau supratau, kad man norisi šiek tiek didesnio iššūkio. Todėl dvi dienas prieš valgymą išsikepiau biskvitą, kitą dieną padariau labai skanų kremą ir aplipdžiau riešutais. Trečią dieną padariau visus papuoštumus ant viršaus ir dar valandėlę pastovėjęs šaldytuve tortas buvo pasiruošęs pasiaukoti mūsų pilvams. Turiu prisipažinti, kaip pirmas blynas/tortas, jis nebuvo prisvilęs. Esu gaminusi ir tų cheesecake'ų ir šiaip begalės skirtingų pyragų, tačiau tokio a la labai ypatingo su biskvitais dar nėra tekę.
Kas man nepatiko, tai papuošimas :D Gavosi kažkoks sovietinis, panašus į griliažinį, gerai kad buvo aviečių, kurioms labai simpatizuoju. Svajonėse aš įsivaizdavau jį tobulai aptepliotą baltu kremu ir papuoštą gausybe įvairių uogų. Tačiau dabartinis (beveik jau buvęs) variantas, šeimos buvo įvertintas kaip "labai puikiu". Ir iš tiesų, kuo daugiau aš jo valgiau, tuo gražesnis ir dekoras man atrodė. Taip kad skanaus ir jums žiūrėjimo.

P.s. labai rekomenduoju išsikepti šį biskvitą, gaunasi labai aromatingas ir purus, o sudrėkinimui jam užteko nepilnos paros.

Tortas su mascarpone kremu ir citrininiu biskvitu

Biskvitas
receptas paimtas iš labai senos mamos kulinarinės knygelės "Kepimo paslaptys" nr.2
Gaunasi 24cm, 3 plonai supjaustyti biskvitai

4 kiaušiniai (atskirti)
2 v.š. šilto H20 (vandens)
1 a.š. citrinos žievelės
100g cukraus
70g miltų
40g krakmolo (dėjau kukurūzų)
1 nubrauktas a.š. kepimo miltelių

Trynius su vandeniu išsukti iki vientisos masės, sudėti citrinos žievelę ir plona srovele plakant supilti cukrų bei gerai ištrinti.
Baltymus su žiupsneliu druskos (šitą pridėjau nuo savęs) išplakti iki standžių putų ir atsargiai įmaišyti į trynių masę.
Miltai + krakmolas + kepimo milteliai persijoti į kiaušinius ir viską išmaišyti plakimo šluotelę. Neskubėkit, nepermaišykit, turi likti oro burbuliukų.
Tortinę iškloti kepimo popieriumi ir supilti tešlą, išlyginti paviršių.
Kepti 35min 200 laipsnių temperatūroje (tokioje temperatūroje kepiau gal tik 10min, vėliau sumažinau iki 180)

Kremas/Įdaras
Sukūriau pagal save, proporcijos apytikslės, tad sunaudojau:
apie 300g mascarponės
apie 400g riebios grietinėlės
1 citrinos sultys
maždaug 4-5v.š. cukraus pudros
pakelis grietinėlės standiklio (apsidraudimui)
Aviečių, kiek širdis geidžia arba negeidžia

Pirmiausia išplakiau grietinėlę su pudra, vėliau į ją įmaišiau mascarpone sūrį ir supyliau citrinos sultis. Pagal skonį galima pareguliuoti, gal trūksta saldumo ar rūgštelės.
Svajonėse (vėl) norėjau sudėti vanilės ankšties vidurius, bet per žioplą galvą tiesiog pamiršau.

Sulaistymas
Jis nėra būtinas, nes tikiu, kad ir be jo biskvitas puikiai permirktų, bet labai rekomenduoju. Kartais pakanka citrinos sulčių sumaišytų su vandeniu ir cukrumi, bet šįsyk panaudojau romą (o jis labai kvapnus, likęs iš mamos kraičio, prieš 20 metų gavo per kažkokią šventę). Prireikė 2 šaukštų alkoholio, šiek tiek vandens ir šaukšto cukraus.

Torto surinkimas:
Imam storiausią biskvitą, aptepam romo skystimėliu ir užverčiam kalną (1/4 su biškučiu) kremo, paberiam šiek tiek aviečių ir dedam antrąjį biskvitą ir procesą kartojam. Apglaistom tortą kremu, apšlifuojam šoniukus.
Galima šitaip jį ir palikti (šiaip visai ne, nes neįdomu), tačiau papuošimui sunaudojau:
apie 100g graikinių riešutų (kitą kartą dėčiau migdolu ar lazdyno, jų skonis ne toks stiprus)
aviečių
mėtų lapelių
keletas pirktinių šokoladinių lapelių (gėda man)

Laikom mažiausiai pusę paros.
Gaminkit, tikrai skanus!

Truputuką nekokios pjūvio nuotraukos, atleiskit mėgėjai fotografei...

Ačiū, už dėmesį.
Gintarė

Kai lieka labai nedaug

     Prieš rašydama dar vieną naują įrašą į savo tinklaraštį niekada per daug negalvoju apie ką jis bus, na taip, reikia sugaudyti vieną kitą kadrą, bet dažniausiai mintys ateina spontaniškai. Va, kaip ir dabar nutiko. Tiesiog atsidariau savo laptop'ą ir pradėjau maigyti klavišus.
     Prisipažinsiu, kad negaliu liautis skaičiuoti paskutinių vasaros dienų. Žinau žinau, kad liko tik savaitė ir tai tiesiog žudo. Rodos, sugalvotum dar tiek planų ir tiek daug dar norėtum nuveikti. Bet kur tau, geriau du su puse mėnesio gulėt bambą išvertus, nei bandyti šiuos planus įgyvendinti. Bet ir čia pažadukas paslysta. Vsio, pasižadu nebepasižadėti sau nieko, net jei tai būtų pažadas mokytis šiais metais kiekvienam egzaminui taip nuoširdžiai, kaip tik galėsiu. Bet, mielieji, tai tik pažadas :D

     Žinote, kas nutinka vasarai baigiantis? Tikiu, kad esate patyrę, kai su draugais ir artimaisiais tenka išsiskirti, tai vienas išskrenda į neaiškų pasaulio galą, kitas į sostinę, trečias šiaip niekada neranda laiko, nes viską užspaudžia mokslai ir kiti dalykai (čia aš apie save). Jei manote, kad galima teigti, jog paminėjus išlydėtuves bus ne taip keista atsisveikinti, tai labai klystate. Kai paskutinį kartą šiais metais matai žmogų tai yra labai keista ir labai liūdna. Nors tiesą pasakius, tądien labiau nervinausi dėl dievų maisto, kurį gaminau su labai didelėmis pastangomis, nes vargšas tupėjo bagažinėje tikraiiii per ilgą laiką. Žinoma, jis buvo suvalgytas iki paskutinio kąsnelio, nes skoniui tai nelabai turėjo pakenkti, bet man taip buvo jo gaila, kai žinojau kaip lašas po lašo teka cukraus lašeliai ant padėklo ir jis tįsta į priešingas puses. Na bet nieko tokio. Staigmena padaryta ir pastangos įvertintos.
Štai jums dievų maisto a.k.a pavlovos su avietėmis ir šilauogėmis nuotrauka (prieš kelionę bagažinėje).

Nuotraukos buvo darytos itin skubotai, net nespėjau atrasti tinkamo apšvietimo, bet labai džiaugiuosi, kad vis dėlto pavyko įamžinti :)
P.s. vėl gi, jei receptas sudomina, klauskite, mielai atrasiu nuorodą (nors tiesą sakant nepamenu iš kur ji buvo).

Ačiū, už dėmesį.
Gintarė