Šiek tiek pavėluotas atgarsis iš geriausio savaitgalio šį pavasarį.
Viskas prasidėjo nuo to, kad prieš porą mėnesių ėmiau inirtingai landžioti į ryanair.com ir booking.com puslapį ieškodama pigesnio skrydžio į Paryžių/Barseloną/Berlyną ir t.t. Juk vasarą reikia keliauti! Bet mane stabdydavo vienintelis dalykas - ponia Kaina. Kaip studentei, kuri vis dar (po velnių) gyvena priglausta tėvų, tai atrodė nelabai įkandama, tačiau... Prie ko čia tas 43-asis aukštas?
Mano mielasis nebuvo taip entuziastingai nusiteikęs dėl viso šito kelionių reikalo. Į pareiškimus, kad radau neblogą kainą į (ooh, meilės miestą) Paryžių rugpjūčio mėnesiui jis sakė: "mhm, gerai, pažiūrėsim". I mean, what? Juk tau net piršto pajudint nereikėtų, tik pritark ir bilietai mūsų.
Gerai jau gerai, vis dėlto, neatlyždama ieškojau to tobulo pasiūlymo bent KAŽKUR nuvykti ir praleisti laiką neįprastai. Irrr... atradau tokį tobulai prašmatnų viešbutį Varšuvoje. Penkios žvaigždutės, mielieji! Polska, here I come!
Atrodė tobulas Velykų savaitgalis, pagaliau lauktos atostogos labai arti. Dėl labai įdomių ir keistų aplinkybių (žvaigždės buvo mums palankios nors ir nevisai noriai), mes pajudėjom į Varšuvą. 7 valandų trunkančią kelionę praskaidrino labai nuotaikinga ir daug smagių (na, kaip kam) istorijų pasakojanti gidė.
Atvykę į vietą, pramankštinę išsidėtas sėdimąsias savo vietas įžengėme į viešbučio vestibulį. Ohh, tas švaros, subtilus prabangos aromatas, spindintys marmuriniai paviršiai ir paslaugūs darbuotojai (nors šiek tiek lėtoki!)...
Apsigyvenome 22-ajame aukšte. Vaizdas pro langą buvo tiesiog atimantis kvapą. Labiausiai man patiko erdvus kambarys, plati palangė, ant kurios galėdavai įsitaisyti susisukęs į baltą ir minkštą chalatą pasigerėti naktinio miesto vaizdų. Ir toji King Size lova, ant kurios tekdavo švelniai tariant kaskart užsiropšti.
Apie 19h vakaro aplankėme viešbučio SPA, kuris ir buvo įsikūręs 43-ajame aukšte. Dievaži, man nereikėjo nei baseino, nes burbulinės vonios, kurioje tiesa dažnai būdavo šiek tiek sausakimša, bet tas paveikslėlis pro didelius langus, toks mirgančios Varšuvos šviesos (dauguma, žinoma, reklamos) suteikė savotiško šarmo visam miestui. Ypač vadinamasis Rusijos paveldas, Kultūros muziejus, dvidešimtą valandą suspindintis įvairiaspalvėmis lemputėmis, atrodė ypatingai.
Žinote, tokios vietos priverčia pasijausti tikru aristokratu (juk kartais galime sau tai leisti, ar ne?:))
Pereikime prie linksmosios (man) dalies: MAISTAS. Tokius pusryčius gali patirti tik kartą gyvenime (na gerai, du kartus savaitgaliui :>). Mėgsti angliško stiliaus pusryčius, su kiaušinene, šviežiomis kiaulienos/jautienos dešrelėmis, ar mieliau renkiesi dieviškai minkštus croissant ar crepes su miško uogų tyre ir ožkų sūrio užtepu? Viskas viskas tikrai viskas ko tik gali trokšti širdis!
Šio viešbučio restoranas turėjo vieną ypatingą išsiskiriantį patiekalą - tai virtinukai/koldūniukai (jezau, kaip tai sulietuvintai skamba) Dim Sum patiekiami su saldžiarūgščiu-aštriu padažu. Nė iš tolo neprimenu "Liūtuko" koldūno su "mėsos" įdaru. Tai subtiliai paruošta ryžių miltų tešla, savyje slepianti jūrų gėrybių (krabų, krevečių mėsos) įdarą. NUOS-TA-BU!
Kalbant apie Varšuvos senamiestį, žavėjausi jų architektūra, kuri tiesą sakant labai gimininga mūsų kraštui. Vis dėlto, mūsų miesto Rotušė man pasirodė daug mielesnė ir jaukesnė
Šiek tiek nuvylė (to ir reikėjo tikėtis), kad dirbančių krautuvėlių ir vietinių restoranėlių Velykų Sekmadienį buvo vos keli, o ir šiaip po tokių pusryčių apie maistą pagalvoti teko tik po gero pusdienio. Smagiausia žingsniuoti siauresnėmis, daugiau slepiančiomis miesto gatvelėmis.
Kaip gi miesto žmonės? Tiesą pasakius, neatrodė linkę bendrauti. Angliškai suprantančių vos keletas, o daugumas tamsesnį vakarą sutikti nelabai norėtum.
All in all, jei dar tektų už tokią super kainą nuvykti į tą patį viešbutį, pasiplaukioti baseine ir pasigrožėti vaizdais bei prisivalgyti iki soties viešbučio virtuvės šedevrų, neabejotinai atsakyčiau TAIP. Tačiau, verta paminėti, kad dviejų nakvynių yra per akis. Antrą rytą pusryčiai buvo nuostabūs, tačiau nebe stebinantys (juk suprantate skirtumą), ir galiausiai oras kišo koją, kuris nepasigailėjo nė minutei. Į veidą taškėsi lietaus lašai ir vainikuodama dienos pabaigą atsibeldė kruša (kaip gerai kad mes kaip tik tuo metu ėjome pasivaikščioti!).
Gerų ir Jums įspūdžių,
G. :)
